Seksizmas yra minčių išraiška (veiksmais, žodžiais, paveikslėliais ir pan.), paremta idėja, kad kai kurie asmenys, dažniausiai – moterys, yra prastesni, menkesni dėl savo lyties (Europos Tarybos apibrėžimas).
Santvarka, kurioje viena lytis laikoma pranašesne už kitą, formavosi tūkstančius metų, ir šiandien galime skaičiuoti daugybę skirtingų seksizmo apraiškų. Kartais jos gali būti nulemtos nesąmoningo šališkumo, išmoktų elgesio normų, tačiau kartais tai yra tyčinis elgesys, kurio kraštutinė forma vadinama mizoginija.
Kadangi lyčių stereotipai paliečia visas gyvenimo sritis, tikėtina, kad jums jau teko ir dar teks susidurti su seksizmu kaip stebėtojui (-ai) ar jį patirti tiesiogiai. Todėl svarbu atpažinti seksizmą ir žinoti, kaip reikėtų su juo kovoti.
Priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas
Seksizmą atpažinti bene lengviausia, kai jis yra išreiškiamas seksualinio priekabiavimo ar priekabiavimo dėl lyties forma. Laura Bates savo knygoje „Kasdienis seksizmas“ (angl. „Everyday Sexism“) pateikė keletą tokių pavyzdžių, kuriais pasidalijo seksizmą darbe patyrusios moterys:
„Pacientas darbe: „Man nereikia neišsilavinusios moters, noriu tikro gydytojo.“
„Kreipiausi į Žmogiškųjų išteklių skyrių dėl seksistiškai besielgiančio ir flirtuojančio vadovo. Man pasakė susitaikyti su situacija, nes esu „jauna ir graži, o jie yra vyrai, ko tu tikiesi?“
„Vyras darbe pasakė, kad pasirūpins, jog mane atleistų, jei su juo nepermiegosiu. Jo brolis buvo mano vadovas.“[1]
Pavyzdžių gali būti dar daugiau: moterų kompetenciją diskredituojantys juokeliai, paremti lyčių stereotipais, seksualinio pobūdžio komentarai apie išvaizdą, nepageidaujami prisilietimai, gašlūs šūksniai, garsai ar gestai ir t. t.
Ką daryti susidūrus su tokiu elgesiu?
- Nutraukti netinkamus veiksmus ar kalbas. Kaip stebėtojas (-a), jūs galite nutraukti netinkamą elgesį ir parodyti, kad jis nebus toleruojamas. Momentinė reakcija į netinkamus komentarus yra pirmas žingsnis siekiant pakeisti, kaip tiek viešai, tiek privačiai kalbame apie moteris bei vyrus. Jei išgirdote kolegas priekabiaujant prie kolegės, tarpusavyje komentuojant jos išvaizdą ar laidant moteris žeminančius juokelius, nebijokite įsiterpti ir pasakyti, kad toks jų elgesys yra žeminantis.
Atkreiptinas dėmesys, kad seksistinių komentarų apie moteris autoriai būna ne tik vyrai. Tai, kad moterų menkinimas kartais girdimas iš kitų moterų, nepadaro jo mažiau žalingu. Todėl į jį taip pat reikėtų reaguoti.
- Netylėti. L. Bates projekte dalyvavusios moterys dažnai minėdavo aplinkinių abejingumą ir kaip jis privertė jaustis nesaugiai ar net kaltoms dėl patirto seksizmo. Pastebėjus priekabiavimą ar seksualinį priekabiavimą, labai svarbu netylėti ir palaikyti jį patyrusią moterį ar merginą. Tačiau nereikia priimti sprendimų už ją ar daryti papildomo spaudimo – geriau išklausykite ir paklauskite, kokios pagalbos jai reikėtų.
- Fiksuoti ir pranešti. Jei seksizmas darbo / mokymosi aplinkoje yra tapęs kasdienybe, vertėtų apie jį pranešti vadovui (-ei) ar už saugios aplinkos kūrimą atsakingam asmeniui. Kad galėtumėte tai padaryti, reikėtų fiksuoti visus pastebėtus incidentus apie juos užsirašant, padarant garso įrašą (tik tada, kai tai padaryti yra saugu), išsaugant laiškų, žinučių kopijas ir pan.
„Mergaitinimo“ problema
„Labas rytas, mergaitės.“
„Prašom, mergaitės, praeikite.“
Ar yra tekę girdėti ką nors panašaus profesinėje ar akademinėje aplinkoje? Nors iš pažiūros šie sakiniai gali atrodyti visai mieli, galbūt net pasakyti norint gero, jie paprastai sumažina moterų statusą.
Mažybiniai kreipiniai gali būti artimesnį ryšį turinčių asmenų tarpusavio susitarimas, tačiau, kai tokio ryšio nėra ir prisideda lyties, pavaldumo ir (ar) amžiaus dimensijos, kreipimasis į moteris mergaitėmis atskleidžia giliai visuomenėje įsišaknijusią problemą – moterų infantilizavimą. Jį pastebėti galima tiek viešojoje erdvėje, tiek darbe, tiek tarpasmeniniuose santykiuose. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne mergaitė yra apibrėžiama kaip moteriškosios lyties vaikas, bręstanti mergina. Tačiau mergaičių vieta ne ofise, o mokykloje. Kalboje užkoduotas dirbančių moterų prilyginimas vaikui yra menkinantis ir parodo, kad į jas nėra žiūrima kaip į kompetentingas specialistes, ekspertes. Be įtakos pasitikėjimui savimi ir prastesnei savijautai darbe, tai taip pat sukuria moterims iššūkių siekiant būti tinkamai įvertintoms už savo pasiekimus ar kilti karjeros laiptais.
Ką daryti?
- Brėžti ribas. Jei į jus kreipėsi kaip į mergaitę arba taip įvardijo kalbant su kitais žmonėmis, svarbu brėžti ribas ir įvardyti, kad tokia kalba jums nėra priimtina ir norėtumėte, kad ateityje į jus kreiptųsi kitaip, pavyzdžiui, tiesiog jūsų vardu. Tai galima padaryti arba iškart, jei jaučiatės pakankamai saugiai, arba kiek vėliau akis į akį.
- Išreikšti nepritarimą. Pastebėjimą dėl profesinei aplinkai netinkančios leksikos galima pasakyti ir tuomet, kai kreiptasi buvo ne į jus. Taip parodysite, kad nesutinkate su seksistinių nuostatų palaikymu, ir prisidėsite prie saugios darbo aplinkos kūrimo.
Ruošos darbai profesinėje erdvėje
Įlytinti ruošos darbai profesinėje erdvėje yra dar vienas kasdienio seksizmo pavyzdys.
Jei organizacijoje nėra asmens, į kurio pareigas būtų įtraukti svečių priėmimo, kavos ruošimo, susitikimų protokolavimo ir panašūs specifinių įgūdžių ar gebėjimų nereikalaujantys darbai, juos daryti tenka kitoms (-iems) darbuotojoms (-ams). Kadangi dėl sociokultūrinių aplinkybių moterys dažnai užima žemesnes, prasčiau apmokamas pareigas ir stereotipiškai yra laikomos kruopštesnėmis, švelnesnėmis, neretai minėti darbai atitenka joms. Pasitaiko ir atvejų, kad svarbių susitikimų metu, kai daugumą sudaro vyrai, vadovėms yra keliamas lūkestis prisiimti aptarnavimo naštą vien dėl savo lyties. Vadinasi, laukiant kavos kažkam kitam tenka galimybė megzti darbines pažintis, kažkas kitas per susitikimą gali išsakyti savo idėjas, kažkas kitas yra laikomas profesionalu, kuris nebeturi imtis užduočių, prilygstančių namų ruošos darbams.
Verta paminėti, kad įlytintos praktikos profesinėje erdvėje neaplenkia ir vyriškosios lyties darbuotojų. Tokie darbai kaip stalų perstumdymas ar dėžių sunešimas taip pat yra vieni iš tų, kurių imtis nenori niekas, bet pastarieji dažniausiai yra priskiriami vyrams. Nors vidutiniškai vyrai yra fiziškai stipresni nei moterys, šeimininko (-ės) neturintys fiziniai darbai automatiškai neturėtų atitekti jiems ir dėl individualių sveikatos niuansų, ir dėl lygiaverčio darbų pasidalijimo principo. Lygiai taip pat nereikėtų daryti prielaidos, kad kolega galės išspręsti dingusios elektros klausimą ar į kompiuterį įrašyti programą vien dėl to, kad jis yra vyras.
Ką daryti?
- Pasidalinti darbus. Darbų pasidalijimas yra geriausias būdas užtikrinti, kad su tiesioginėmis pareigomis nesusijusios užduotys netaptų neproporcinga našta darbuotojoms dėl jų lyties ir neapribotų jų profesinių galimybių. Jį organizuoti galima žodiniu susitarimu ar organizacijoje parengus trumpą aprašą, kuriame numatytas pastovių darbų, pavyzdžiui, kavos aparato valymo, tvarkaraštis, numatytos atsakomybės susitikimų organizatoriams ir pan.
Erdvė pasisakyti ir galimybė dalyvauti
Europos lyčių lygybės institutas atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai moterys susitikimo metu sudaro mažumą, jos užima tik apie 25 proc. susitikimo laiko. Taip pat moterys yra daug dažniau pertraukiamos, kai kalba. Toks jų balso užgožimas bei tildymas susitikimuose reiškia, kad kolegoms yra pakankamai lengva prisiimti nuopelnus už moterų atlikto darbo rezultatus. Kaip ir „mergaitinimo“ atveju, moterų indėlis lieka nematomas, mažėja jų šansai būti gerai įvertintoms vadovo (-ės).
2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro apžvalga atskleidė, kad moterys yra linkusios labiau sumenkinti savo pasiekimus nei tokius pat rezultatus parodę vyrai. Įdomu tai, kad net žinodamos, kaip joms pasisekė lyginant su kitais (-omis) tyrimo dalyviais (-ėmis) ir kad jų įsivertinimas turės įtakos potencialaus darbdavio sprendimui konkurse į darbo vietą, moterys save vis tiek vertino prasčiau.
Savęs nuvertinimas arba neįvertinimas ir pasiekimų nutylėjimas yra ne individualus iššūkis, o sisteminė problema, paliečianti dirbančias moteris visame pasaulyje. Šios problemos įvardijimas nebūtinai reiškia, kad keistis turėtų moterys ir, pavyzdžiui, atkakliau kovoti už savo vietą. Kaip lyčių normos nulemia pasyvesnį moterų dalyvavimą susitikimuose ir organizacijų veikloje apskritai, lygiai taip pat jos daro įtaką neigiamai kolegų (-ių), artimųjų ir visuomenės reakcijai į karjeros siekiančias moteris. Taigi, keisti reikėtų ne moteris, o seksizmu grįstą kultūrą, kurioje moterims nėra užtikrinamos vienodos galimybės dalyvauti.
Ką daryti?
- Skirti susitikimo moderatorių (-ę). Kadangi susitikimo moderatorius (-ė) turi užtikrinti sklandžią susitikimo eigą ir visų reikiamų klausimų aptarimą, jam ar jai paprašyti kito asmens trumpai užbaigti mintį ar pereiti prie kito klausimo yra daug paprasčiau nei kitiems (-oms) susitikimo dalyviams (-oms). Moderatoriaus (-ės) pareiga taip pat gali būti paklausti nepasisakiusių dalyvių, ar jie / jos norėtų ką nors pridėti, bei sureaguoti, kai kalbančioji (-ysis) yra pertraukiama (-as).
Pavyzdžiui: „Dabar pabaikime išklausyti [vardas], o vėliau bus galimybė užduoti klausimus ir pakomentuoti.“ - Paminėti visų įdėtą darbą. Kartais net turėdamos galimybę pasisakyti, moterys (taip pat ir kiti žmonės), gali nepaminėti, kad prisidėjo prie tam tikro darbo atlikimo ar proceso manydamos, jog jų indėlis nėra pakankamai reikšmingas. Todėl būtų naudinga darbą ar idėją pristatančiam asmeniui įvardyti, kas ir kaip prisidėjo prie aptariamo rezultato, bei padėkoti.
[1] Bates L. Everyday Sexism. London: Simon & Schuster; 2014.